Porą mėnesių, pusė metų ar visi metai. Kuo toliau, tuo mažiau imi ilgėtis žmonių, kurie kažkada buvo tie, dėl kurių būtum padėjęs galvą. Juokinga ir kartu graudu. Kaip greit viskas keičiasi. Aš vis dar mėginu suprasti, kaip įmanomą visiškai užmiršti žmogų, kuris kažkada tau reiškė tiek daug? Kaip gali, tik kartais prisiminti akimirkas iš jūsų brangių atsitikimų, ja pasidžiaugti, nusišypsoti, kad ji apskritai buvo ir toliau gyventi, lyg niekur nieko? Na bet taip, tai įmanoma. Ir taip yra. Kartais, bendraudamas su naujais žmonėmis ir išgyvendamas tokią akimirką, kurią kažkada išgyvenai, su kažkuo kitu, leidžia prisiminti ta smagų laiką. Ir tiek. Jokio skausmo, jokios nuoskaudos. Dabar, visi tie žmonės svetimi. Tokie, kurių nebepažįsti ir nė nebenori pažinoti, tačiau jauti pagarbą atsidėkodamas už tą laiką, kai buvo gerai. Nepaisant to, kartais suima juokas, nes pagalvoji : kaip gali žmogus, kurį branginai ir su kuriuo kažkada buvo geriausi metai tau nieko nebereikšti ir kaip gali nebenorėti, net su juo bendrauti? Dėja, taip būna, tačiau niekada nereikia gailėtis, dėl to, ką esame padarę, su kuo bendravę, nes tada, kai tai darėme mums buvo gera. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą